2013-01-29 Kauno PPAR leidinys „Rūmų žinios“ apie mus

„Kai per ledą eina keli žmonės ir ledas įlūžta, visada gali pagalvoti, kad kaltas galbūt ne tu, o tavo bendražygis. Tačiau kai imiesi verslo ir viską pradedi kurti pats, nieko neapkaltinsi. Nuskęsi – kaltas pats. Negana to, kartu su tavimi skęs ir žmonės, esantys šalia“, - svarstė Jonavos bendrovės „Lonas“ generalinis direktorius Kazimieras Jakutis. Jo vadovaujamos įmonės, gaminančios lietuviškus čiužinius, čiužinys „Tyla“ buvo apdovanotas aukso medaliu ir pripažintas metų gaminiu. Atsisakęs patogaus gyvenimo ir bendradarbiavimo su čekų čiužinių gamintojais, K.Jakutis nėrė į šaltą vandenį – užsimojo sukurti savą lietuviškų čiužinių kolekciją.

-Įmonė „Lonas“ yra viena iš kelių Jonavoje, kurioje laisvų darbo vietų reikia ieškoti su žiburiu. Net kalbama, kad be pažinčių įmonėje neįsidarbinsi. Kodėl?

-Ne visai tiesa. Tiesa yra galbūt tai, kad žmonių kaita „Lone“ tikrai maža. Kodėl? Mokame daugiau, nei minimumą, sąžiningai elgiamės su žmonėmis, todėl, manau, darbuotojai tai įvertina.

-Ar tiesa, kad priimdamas į darbą žmogų vertinate net tai, ar jis tvarkingai stato savo automobilį?

-Tiesa, nors tai nėra pagrindinis kriterijus. Tačiau jei žmogus nuolat netvarkingai, kreivai pastato automobilį, jis man kelia įtarimų. Manau, kad toks elgesys šį tą pasako ir apie žmogaus asmenines savybes.

Galbūt toks žmogus pamirš laiku atsiskaityti su tiekėjais? Visi, kurie dirba „Lone“, turi žinoti, kad yra tam tikri dalykai, įmonės vertybės, kur negali būti „pamiršau“ arba „laiku nepadariau“.

Atsiskaityti su klientais mes niekada nevėluojame – nė vienos dienos. Tai – tarsi verslo maldaknygė. Todėl įmonėje dirba žmonės, kurių vertybės panašios į mano paties. Kitoks žmogus čia tiesiog nepritaps. Jis nebus „lonietis“.

 

 



-Nemažai metų dirbote su Čekijos čiužinių gamintojais. Vėliau ėmėtės kurti savus čiužinius. Kodėl?

-Todėl, kad norėjome kažko savo. Iki tol dirbome pagal čekų receptą – buvome kaip šeimininkė, kuri patiekalus gamina tik iš receptų knygos. Į čiužinių gamybos procesą įberdavome tik šiek tiek druskos, o dėl viso kito nereikėjo sukti galvos. Bet galbūt todėl, kad pats esu ne tik verslininkas, tačiau ir muzikantas, šiame darbe man it oro trūko kūrybos, saviraiškos.

Todėl ėmiausi didžiųjų permainų. Ne tik nutariau, kad kursime čiužinius, tačiau įmonę paverčiau šeimos verslu. Dabar čia dirba trys mano sūnus ir žmona Birutė. Jau dabar iš savo vaikų ambicijų matau, kad „Lonas“ patikimose rankose, kad jis plėsis, augs, didės eksportas.

-Tačiau kam reikėjo čiužinių kolekcijos? Juk čiužinys – ne Juozo Statkevičiaus suknelė...

-Taip atrodo. Sukurti kolekciją mums padėjo dizaineris Nauris Kalinauskas. Darbas tęsėsi net metus. Čiužiniai įgavo spalvas, ko iki šiol Lietuvoje dar nebuvo. Jie tapo pieno, kakavos ir kavos spalvos. Visi čiužiniai padabinti lietuviška trispalve.

Čiužinių dizainas buvo kuriamas tikrai ne iš neturėjimo ką veikti. Juk žmogus daugelį dalykų perka akimis. Todėl čiužiniams reikėjo suteikti išvaizdą, juos aprengti.

-Ar norint versle panaudoti Lietuvos vėliavą reikėjo kažkokių valstybinių institucijų leidimo?

-Dar to betrūko. Aš esu lietuvis, čia gimęs, augęs. Lietuvišką vėliavą namuose turėjome net sovietinės santvarkos metais. Tai nejau dabar turiu prašyti leidimo ją naudoti?

-Pagaminti kokybišką čiužinį reikia ne tik išorės, tačiau ir turinio, kitaip tariat – techninių žinių.

-Taip, daugelio dalykų buvome išmokę iš savo partnerių čekų, ilgą laiką dirbome ne tiesiogiai su vartotojais, o su baldininkais. Verslas – verslui: toks buvo modelis. Bet specifika, kuomet tu dirbi ne kitam verslininkui, o tiesioginiam pirkėjui, visai kita.

Su pirkėju, kaip su baldininku, nesusėsi prie derybų stalo, nepamirksėsi akimis, neįtikinsi. Pas kiekvieną su lietuviškos degtinės buteliu irgi nevažiuosi. Pirkėjui pranešti žinią reikia kitų būdų.

Per tuos metus, kai kūrėme kolekciją, visko buvo. Pirkom pačius brangiausius savo konkurentų čiužinius ir juos plėšėm. Ne, tikrai ne todėl, kad pykom ant jų. Mums buvo įdomu, kas ir kiek įdėta į jų čiužinių vidų.

Galiu drąsiai pasakyti – visi konkurentų čiužiniai yra ištirti mūsų verslo partnerių laboratorijose. To reikia norint padaryti geriau, pagaliau, mes turime žinoti, kaip dirba mūsų konkurentai.

Po to, kai buvo sukurta čiužinių kolekcija, teko sukti galvas, kaip savo pirkėjui pranešti šią žinią, kaip pateikti produktą. Net ir čiužinių gamybos versle yra daug kūrybos: sprendimų, idėjų. Pradėjome gaminti prabangius čiužinius, skirtus reikliems ir komfortą mėgstantiems žmonėms.

- Čiužinių kolekcijos idėją sugalvojote tuo metu, kai Lietuvoje į duris beldėsi krizė.

-Bet krizė mums išėjo į naudą. Dar iki tol maniau, kad gal įmonę reikia parduoti. Tačiau užklupus krizei dingo pirkėjai. Tada kartu su šeimos nariais nusprendėme – kuriam! Buvo įdomus laikas.

- Be didelių kritimų žemyn?

-Be. Žinoma, apyvarta šiek tiek sumažėjo, bet tikrai nedaug. Gaminame ne tik kolekcinius, tačiau ir kitus, paprastesnius čiužinius.

Manau, kad kai žmogus į viršų kopia mažais laiptais ir nešuoliuoja, peršokdamas „tarpinius laiptus“, tada ir kritimas nebūna toks skausmingas.

Tačiau jei netyčia kokius dvidešimt laiptelių šoktelėjai aukščiau, nei tau priklausė, atėjus ekonominiam sunkmečiui atsiduri tarsi kitoje erdvėje, kitame laike ir nežinai, ką dabar reiktų daryti. Tada ir krenti skaudžiausiai.